Mano blogas

Jau senokai prisėdau prie šio savo blogo. Beje, mano rašymo stilius beveik toks pat kaip ir mano dienoraščių, kurių esu jau prirašęs daugybę, bet jokio kito žmogaus akis nėra regėjusi ir neregės iki to meto, kai jau iškeliausiu į Anapilį. Bandau planuoti savo gyvenimą maždaug 15 metų į priekį ir kai kas gaunasi, neseniai klausiau tokius kunigo Ryčio pamąstymus apie strateginį planavimą. Kažkaip spontaniškai kilo mintis, ar tai nesikerta su tikėjimo teigiama tiesa, kad mes negalime žinoti, ką mums atneš rytojus, o ką jau čia kalbėti apie 15 metų… Šio klausimo dar galutinai neišsprendžiau,reikėtų pasiklausti pas tą patį kunigą, mat jis yra jėzuitas ir dabar yra šv Kazimiero bažnyčioje. Bet kažkaip intuityviai jaučiu, jog einu teisingu keliu. Beje, dar apie ateitį. Štai neseniai viena blogerė (Neverland) kiek pakritikavo mane, kad esą, nereikia per daug galvoti, kas mūsų laukia po mirties. Nenorėčiau su tuo sutikti. Viso krikščioniško tikėjimo esmė ir šerdis yra Anapusybė. Tai galutinis tikslas. Jo mes turime siekti visą gyvenimą. Tik taip galima išvaduoti savo širdį nuo visokių bereikalingų prisirišimų tiek prie asmenų, tiek prie daiktų bei aplinkybių. Tik tokiu būdu paruošta širdis ir protas gali vaisingai darbuotis šiame gyvenime ir kurti gėri bei grožį. Esu sutikęs nemaža žmonių, kurie neranda gyvenimo prasmės, nors yra ir krikščionys. Pastebiu, kad jie yra daugiau orientuoti į šį pasaulį, negu į Anapusybę. Na, gal šia aš jau per daug užsisukau, bet neseniai patyriau tokį nuostabų Viešpaties artumą, kad norisi tuo dalytis su visais. Kai žvelgiu atgal į savo nugyventą pusšimtį metų, matau, kad nieko gera šiame gyvenime neužgyvenau - nei materialine, nei dvasine prasme. Tik vis dėlto kažkokia nuojauta kužda, jog einu teisingu keliu. Vienas kunigas davė tokį įdomų palygimimą apie dvasinį gyvenimą. Jis tai prilygino saulėgražai. Ji išaugusi atrodo nejudanti, nes tvirtai suleidusi šaknis į žemę, tačiau jos žiedas, jeig palyginti jo orientaciją į saulę, pasisuka kita linkme. Taigi ir aš savo gyvenime kai ką įžvelgiu, kas man teikia šiokių tokių vilčių. Gal viskas bus gerai…

Viena didžiausių jų yra pats gyvenimas. Nei mes žinome dėl ko mes gimstame šiame gyvenime, nei mes žinome, dėl gyvename, nei vėlgi žinome, kodėl mirštame. Mes esame paslaptis patys sau, mes esame paslaptis kitiems, kiti yra paslaptis mums patiems. Kita didelė paslaptis yra meilė. Mes nesuprantame, iš kur jis ateina, kodėl ji ateina ir kodėl ji išeina. Ir visa tai vieną kartą baigis, kas yra dar viena, gal dar didesnė paslaptis negu gyvenimas. Į daugelį šių klausimų atsakymo geriausia yra ieškoti santykyje su Dievu. Tačiau Jis irgi yra paslaptis, dar didesnė, negu prieš tai minėtos. Kol aš buvau jaunas, viskas atrodė taip paprasta ir aišku, o kuo toliau, viskas tampa vis sudėtingiau ir komplikuočiau. Na, čia gal veikia pažinimo dėsnis - kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau, nes vis daugiau iškyla klausimų, kuo mano pažinimo ratas labiau plečiasi, tuo labiau plečiasi ir mano nežinojimo ratas. Vargšas aš žmogus….

Pradėsiu žymaus rašytojo Torntono Vailderio mintimi: “Gyvenimas naujokams atrodo kaip skaisčiai nušviesta scena, kurioje jiems lemtis suvaidinti drąsuolius, garbingus, kilnius ir visuomenei naudingus žmones. Su viltimi ir neramiu virpuliu kopdami į gyvenimo sceną, jie jaučiasi esą beveik pasiruošę šiems dideliams reikalavimams.” Kai buvau jaunas, ir aš mąsčiau lygiai taip pat, ypač, kol dar buvau netikintis. Bet laikas bėgo, pasirodė, kad nieko žymaus šiame gyvenime nenuveikiau ir kažin ar jau nuveiksiu…. Vėl pavyzdį man norisi imti iš Viešpaties Jėzaus. Jo gyvenimas irgi buvo tylus ir kuklus, Jis dirbo staliumi, padėjo žmonėms jų gyvenimo varguose (na, Jo galimybės buvo kur kas didesnės, nes jis buvo, šiaip ar taip, Dievas), o, kad parodyti, kad Jis gyvena tuo, ką moko, žmogžudžiams leidosi kalamas prie kryžiaus. Dar viena to paties rašytojo mintis: “Aiškumas yra kilni proto savybė, bet tie, kurie pirmiausia reikalauja aiškumo iš savęs pačių, neapčiuopia daugelio tiesų, kurioms išaiškinti reikia ne ko kito, o laiko. Protai, kurie nekantriai siekia aiškumo arba logikos, pamažu darosi siauresni ir sausesni.” Taigi, neskubėk ir būsi pirmas. Pasaulyje siaučia blogis, pasaulis yra piktojo valdomas, ir dažniausiai vienintelis ginklas, kurį turi, tai tyliai, ramiai viską nukęsti, kad nepratęsti tos blogio grandinės, kad viskas kas bloga, užsibaigtų ties tavimi. Toks kelias aiškiai veda į savęs susinaikinimą, bet tai yra karališkas kelias, kuris veda į laimingą Amžinybę. Nesu tobulas keliaudamas šiuo keliu, bet diena iš dienos gaunu vis naują pamoką, diena iš dienos artėju prie tos akimirkos, kei švelnioji sesutė mirtis, anot šventojo Pranciškaus, pasiims mane į laimingą Gyvenimą.

Neseniai pergyvenau sunkų ligos epizodą. Žlugo daug įvairių planų, tai sąlygojo ir sunkų išsiskyrimą su mylimu žmogumi. Ir liko toks didelis klaustukas - kodėl? Kodėl, Dieve, tu leidai tai? Krikščionių tarpe yra paplitęs toks Dievo veiksmų nagrinėjimas - Dievas leido tai ir tai dėl to, kad įvyktų (ar neįvyktų) tas ar kitas įvykis. Kurį laiką ir aš buvau pasidavęs tai tendencijai - nagrinėti Dievo veiksmų priežastingumą. Bet kuo toliau tuo aiškiau ėmiau matyti, kad tai yra labai bergždžias darbas. Kol galiausiai priėjau “saliamonišką” išvadą - visa tai yra paslaptis. Nes pats Dievas yra paslaptis, didelė, žmogui neįmenama paslaptis. Galima iki nukritimo aiškinti, studijuoti, nagrinėti įvairių mokslų šviesoje Šv. Raštą - Jis vis tiek visada išlieka paslaptimi. Čia yra XX amžiaus žymė - pozityvizmas, t.y. požiūris (suformuotas daugiausia tiksliųjų mokslų - fizikos ir matematikos), kad viską galima pažinti racionaliu protu. Bet aš jaučiu, kad Dievas labai pamažu, labai švelniai (taip švelniai moka tik Jis), mane veda link suvokimo, kad Jis yra Paslaptis. Ir to vedimo išvadoje aš pamažu imu suvokti, jausti, kaip švelniai mano širdyje ima skleistis tarsi pirmas pavasario žiedas, meilė Viešpačiui. Tai neįvardijama jokiais žodžiais, čia ką aš parašiau, yra tik šešėlis to ką jaučiu Jam. Yra dalykų, prieš kuriuos nutyla bet koks žodis, lieka tik Būtis ir kaip tos būties poveikio pasireiškimas - jausmas giliai širdyje. Tai yra taip giliai, kad jaučiu, jog pradedu save suvokti Esančiojo šviesoje, To, kuris yra Amžinas, prie kurio aš galiu artintis tik kupinas gilios pagarbos kaip savo Kūrėjui, Atpirkėjui ir Išganytojui. Nes Jis yra Paslaptis. Dabar aš regiu mįslingai, matau tarsi atvaizdą veidrodyje, o kai jau būsiu Ten, matysiu akis į akį, kur man paruošta tai, ko ausis negirdėjo, ko akis neregėjo….

Visi krikščionys ir katalikai labai gerai žino šiuos Viešpaties žodžius - “Atleiskite ir jums bus atleista”. Kažkaip vis dažniau ir dažniau prisimenu šiuos žodžius. Gal todėl, kad širdyje jau dvelkia Anapusybė. gal todėl, kad artėja laikas, kai būsiu pasvertas ir… O kas toliau? Iš ten dar niekas negrįžo, kad papasakoti kaip Ten yra. Apie tai žinome tik iš šv. Rašto žodžių - “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, tai paruošė Dievas tiems kurie Jį myli”. Labai didelę viltį žadinantys žodžiai. Ten neįeis nieko, kas nėra šventa ir tyra. O tai jau reiklūs žodžiai. Bet aš dėl to visai nenusimenu, nes puikiai žinau, kad esu visiškai Viešpaties rankoje. Ir drįsčiau pasakyti, kad darau išvadą, jog nuo manęs nelabai daug kas ir priklauso - nei atleidimas, nei šventumas, nei tyrumas. Viešpats yra pasakęs, kad nebūtume niekuo susirūpinę, nes kokia prasmė rūpintis, jeigu savo rūpesčiu nei vienos savo dienos prailginti negalime. Viskas ateina iš Jo, viskas yra Jo begalinė malonė ir meilė. Tai netikinčiam žmogui gali tuomet kilti klausimas, o ką gi gali žmogus. Atsakyčiau (pasiremdamas Šv. Raštu), kad nieko! Be Jo mes negalime nieko! Rašau šias eilutes, kai už kelių mėnesių švęsiu savo pusšimtį nugyventų metų. Jeigu sveriu pats - pradeda atrodyti, kad esu lengvesnis už pūką, kaipgi pasvers Tas, Kurio rankoje esu -  nežinau, visiškai pasitikiu Jo gailestingumu, Jo begaline meile ir dosnumu. Šventoji Teresėlė sakė, kad pas Viešpatį nukeliaus tuščiomis rankomis ir dėl to tikisi būti gerai Jo sutikta. Kaipgi smarkiai skiriasi Dievo buhalterija nuo žmogiškosios! Mes iš visų jėgų stengiamės dirbti, pelnyti kažką, tai pinigus, tai turtus, tai pagaliau dvasinius nuopelnus. O pasirodo, viso to nelabai reikia. Dievui reikia tik mūsų širdies. Bet visa tai suvokti ir priimti į savo gyvenimą nėra lengva. Taip jau esame suformuoti, kad manome turį viską užsidirbti, o praktikoje taip gaunasi, kad “užsidirbame” tik nuodėmes, gausybę nuodėmių, su kuriomis nelabai kaip ir norėtųsi pasirodyti Teisėjo akyse. Šventosios Teresėlės fenomens buvo tas, kad ji labai anksti suprato šias tiesas, o dažniausiai jos suprantamos tik tuomet, kai Anapusybė jau pradeda dvelkti širdyje, kaip kad atsitiko ir man. Bet geriau vėliau negu niekada….

Nežinau, kodėl taip pavadinau šį įrašą. Na, o gal ir žinau, tik nenoriu sau to pripažinti - pats neseniai išgyvenau labai skaudų išsiskyrimą su mylimu žmogumi. Kaip dažnai mes įvertiname tai, ką turime (tiksliau, tai ką turėjome) tik tada, kai prarandame. Esu išsilavinęs, apsišvietęs, inteligentiškas žmogus ir maniau, kad pažįstu vos ne visas žmonijos yda ir klaidas, todėl jokiu būdu jų nepadarysiu. Padariau. Nežinau, kodėl Dievas man tai leido? Gal todėl, kad dar geriau pažinčiau žmonijos ydas ir klaidas, ir kitą kartą jų tikrai nepadaryčiau? Na, bet tampu jau ironiškas ir ironiškas tuose dalykuose, kur reikėtų būti labai subtiliam ir švelniam, o aš ironizuoju… Blogai. Žodis “ironija”, kilęs iš anglų kalbos žodžio “iron” - geležis. Reiškia esu kaip geležinis, kietas kaip titnaga. O gal tik norėčiau tokiu būti ar tapti? Ne nenorėčiu, Jėzus toks nebuvo, Jis “nenulaužė nendrės, neužgesino gruzdančio dagčio”. Aš noriu būti toks kaip Jis. Kaip vienoje “Tikėjimo Žodžio” giesmėje - “Aš noriu būti toks kaip tu, Jėzau!”… Bet ir vėl iš mano šio parašymo kaip asilo ausys kyšo ironija. O gal ir ne, gal tai savkritika. Bet kažkodėl esu širdies gilumoje įsitikinęs, kad iki tikros, sveikos savikritikos man dar, oi, kaip toli. Priešingu atveju nebūčiau atsidūręs tokioje situacijoje, kokioje esu dabar. Tik dabar pradedu suprasti, kas yra KITAS žmogus. Jis yra tiesiog KITAS, tai nėra mano tęsinys, jis yra kitas asmuo, su savo pasauliu, savo mintimis, lūkesčiais, viltimis ir t.t. Tai gali būti visiškai skirtinga, nes esu AŠ. Taigi, kažkaip automatiškai “aš” parašiau iš didžiosios raidės. Kaip rašė vienas poetas “Žmogus”. Žodį “žmogus” jis rašė iš didžiosios raidės. Nenoriu nieko pasmerkti ir nuteisti, nes suprantu, kad tai būtų dar viena didelė klaida, tokie buvo laikai, kai žodis “Dievas” buvo rašomas iš mažosios raidės, o “žmogus” - iš mažosios. O kas esu. pagaliau, aš? Tų laikų produktas. Beje, ar ne tas pats poetas vėliau parašė, kad kokio derliaus galima tikėtis, 50 metų sėjant durnaropes. Prieš keletą metų nusižudė mano vienas draugas. Labai jo gaila, netekau kažko, ko žodžiais įvardinti net neįmanoma. Ilgai mąsčiau, iš kur tas tokio gilaus praradimo jausmas? Kol pagaliau supratau - mane gasdina jo pasirinkimas. Pasirinkimas bėgti nuo gyvenimo. Tikiu, kad Viešpats jį vis tiek pasiėmė pas save, nes jam buvo labai labai sunku ir tikriausiai ne dėl savo kaltės. Kaip dažnai mes kenčiame ne dėl savo kaltės. Bet aš vis dažniau mąstau apie tai, kokią didelę galią turi atleidimas. Atleisti visiems, kas kada nors ką nors padarė bloga. Man jau greitai 50 metų. Jau galiu sakyti, kad gyventi liko mažiau, negu jau nugyventa, gal todėl vis dažniau mąstau apie atleidimą. Ne todėl, kad man būtų atleista. Dievo buhalterija yra kiek kitokia, negu žmonių, kurią galima nusakyti - “ranka ranką plauna”. Nors mes ir meldžiamės - “atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”, bet tai turi kur kas gilesnę prasmę. Atleidimas, tai nuo žodžių “paleisti”, “atleisti”, “išvaduoti”. Nežinau, kokia ten buhalterija veikia, bet kai atleidžiame, paprasčiausiai palengvėja ir visai kitoje šviesoje imi matyti tą, kuris tave įskaudino. Tai ar aš dar norėsiu būti “iron man” - geležinis žmogus?… Nežinau, net ir šito nežinau. Gal tiek metų lipęs ant to paties grėblio, vėl ant jo atsistosiu? Irgi nežinau. Tik vienas Dievas tai žino. Vien žinau jau ir aš - esu ribotas, parastas eilinis žmogeliukas, kurių pilna gatvėje, matau savo situaciją tik iš savo varpinės, o Dievas mato mano visą dabartį, praeitį ir ateitį, Jis yra Tas, kuris veda mano žingsnius. Aš esu arklys, o Jis yra tarsi raitelis, kuris tą arklį vairuoja. Jis mane veda į žaliuojančias lankas, kur nestinga nieko.

Evangelijoje parašyta - Jėzus naktimis meldėsi. Čia, aišku, yra nedidelis klausimėlis teologams - kaip Jėzus, būdamas Dievu, meldėsi? Kaip Dievas gali melstis Dievui? Na, aišku, yra Švenčiausioji Trjeybė - trys Asmenys ir vienas Dievas. Gal čia ir yra šuo pakastas - Dievas Sūnus meldėsi Dievui Tėvui. Tai pačios nuostabiausios Evangelijos vietos - Jis pasitraukdavo į nuošalią vietą ir meldėsi. Ir drįsčiau manyti, tokiu būdu Jis atrado savo pašaukimą, savo misiją šioje Žemėje. Ilgas nakties valandas Jis žvelgė į žvaigždėtą dangų ir mąstė, mąstė. Nereikia pamiršti, kad prieš tai buvo 30 gyvenimo metų, kurių metu Jis irgi ieškojo savo pašaukimo. Jo Motina Mergelė Marija, nesuklysčiau spėdamas, irgi prisidėjo prie Jo savęs atradimo. Juk Viešpats turėjo ir žmogišką prigimtį - Jis dirbo, valgė, miegojo kaip ir visi žmonės. Daugelio šventųjų pamėgtas užsiėmimas buvo mąstyti apie tai, kaip Viešpats atrado savo misiją šioje Žemėje. Ir jeigu atrado Jis, tai turime atrasti ir mes. Savo maldoje, savo mąstymuose, savo darbe. Nes jeigu jau vadinamės Jo sekėjai, tai turime sekti Juo iki galo. O galas ateina tada, kai atrandame, ir atrandame su dideliu džiaugsmu. Bet iki tol yra ieškojimai, daug ieškojimų, gal būt ir klystkelių, praradimų. Tačiau sulig tai ir yra krikščioniško tikėjimo paradoksas, kad kai ką nors prarandame šiame gyvenime, Dievas mums apreiškia savo gyvenimą. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik šiuo keliu keliaudami mes galime atrasti save, savo pašaukimą ir būti laimingais. Nes mes esame sutverti Amžinybei. Visa, kas yra šiame gyvenime, yra taip laikina, taip laikina. Man nuoširdžiai gaila tų kaimynų, kurie gyvena vienu aukštu žemiau ir baladoja man naktimis, tuo siekdami kažkokių tikslų, nežinau, gal įbauginti mane, nes dabar esu vienišas žmogus. Man galia ir man tiesiog baisu dėl jų - kas jų laukia amžinybėje? Ar ne tų ožių likimas, kurie stovės kairėje Viešpaties pusėje ir išgirs pasmerkiančius žodžiu - eikite šalina, prakeiktieji. Aš jų nekeikiu, nes tvirtai žinau, jog bus kam prakeikti ir be manęs. Taigi, pradėjau rašyti apie vienatvę, nes, kaip jau minėjau, dabar esu tik vienišas žmogeliukas, pasimetęs šiame mieste ir gyvenime. Bet ar tikrai pasimetęs? Pasaulio akimis žiūrint - taip, bet aš žinau, kas aš esu ir koks mano gyvenimo tikslas. Tai man padeda atrasti vienatvė, man pavyko - aš išmokau ją prisijaukinti.

Ateistų mėgiamiausias argumentu prieš krikščionis yra - “Jūs viską darote tik už atlyginimą”. Taip, aš esu krikščionis, tą išpažįstu ir prisipažįstu, kad viską darau tik už atlyginimą. Man bus atlyginta teisiųjų prisikėlime, todėl kiekvienas mano geras darbas yra paženklintas amžinybės žyme. Dar daugiau - aš tuo didžiuojuosi ir tuo giriuosi. Tai kas gi yra tas žmogus, kuris drįsta teigti, kad jis viską daro “nesavanaudiškai”. Tą šventą žodį rašau kabutėse, nes iš jo yra išsityčiota, juo manipuliuojant gaunasi tai ką turime - visuotinį nusivylimą, gyvenimo prasmės praradimą ir visas kitas iš to išplaukiančias blogybes. XXI amžiaus blogybes, nes didesnės apgaulės, kaip teigti - “aš tai darau nesavanaudiškai” dar nesugalvota. Ir nebus sugalvota, nes tai Antikristo dvasia. Kas gi yra Antikristas - tas kuris teigia, kad jis yra Dievas. O kas yra tas, kuris teigia, kad gyvena “nesavanaudiškai”. Tai yra tas, kuris stoja į Dievo vietą, ją užima, teigia, kad Dievo iš viso nėra. Kaip galima neigti ko nėra. Tai prieštarauja bet kokiai logikai. Tai mūsų laikų tragedija. Tragedija apgauto, pasimetusio laike ir erdvėje žmogaus. Tačiau tai dar tik vienas įrodymas, koks žmogus yra silpnas ir kaip žiauriai juo galima manipuliuoti. Įdomu, tik gerai susimąstykime į šį teiginį - Jo nėra. Kyla klausimas, kas gi tas Jis? Jis, kurio nėra. Juokingas, jeigu nebūtų liūdna. Kai žmogų sužeidžia (ir širdyje palieka negyjančią žaizdą), Jo meilė, taip teigia šventieji, tada juokinga žvelgiant į šį pasimetusį pasaulį, kuriame žmogus nepailsdamas ieško savo tapatybės. Ieško visur, bet neranda, nes yra per daug protingas, jog suprastų, nes tiesą yra po jo nosimi, jos nereikia toli ieškoti. Žmogus yra Dievo kūrinys, štai tavo tapatybė, žmogau!!! Viską esi gavęs iš Jo dosnumo, nieko neatsinešei į šį pasaulį (pampersus irgi tėvai užmovė) ir nieko iš jo neišsineši. Todėl belieka garbinti savo Viešpatį, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Šį kartą nedaugžodžiausiu, tiesiog keletas minčių ramų šeštadienio vakarą. Kažkaip vis rūpi laisvės klausimas ir iš to iškylančios problemos. Dar iš gūdžių sovietinių laikų į šiuos (jau nebe tokius gūdžius, o gal tik taip atrodo?…) atsinešiau didelį asmeninės laisvės troškimą. Žymus kunigas Julius Sasnauskas kartą yra parašęs, kad ir tais sovietiniais laikais jis niekuomet nesijautė pavergtas. Tai iš tiesų, po galais, kas gi yra ta laisvė? Ar tai galimybė daryti kas tik šauna į galvą? Jaučiu, kad daugumai mano bendrapiliečių tokia laisvės samprata nėra svetima, švelniai pasakius. Nesvetima buvo ir man iki, prisipažinsiu, visai netolimo laiko. Kai man buvo apie 10 metų, mano tėvas kartą autoritetingai pareiškė - Amerikoje kiekvienas daro ką nori. Ir man nuo tada tas jo posakis taip įstrigo į galvą, kad dabar net nusišypsau su viduje prisimindamas, kaip planavau kažkada, kai gavau šaukimą į sovietinę armija, važiuoti į Maskvą, ten peršokti Amerikos ambasados tvorą ir taip tapti laisvos ir nepriklausomos šalies - Amerikos piliečiu. Tais laikais buvo tapę vos ne mados reikalu “pabėgti” į užsienį. Kodėl “pabėgti” rašau kabutėse? Nagi todėl, kad nuo savęs niekur, žmogau nepabėgsi. Jeigu esi vergas savo viduje, tai nuo tos vidinės vergystės nėra vaisto ir jokia Amerika čia nepadės. O kas yra vidinė laisvė, supratau palyginti visai neseniai. Pradėsiu nuo to, kad pats paprasčiausias (ir klastingiausias) būdas pavergti žmogų yra įtikinti jį, kad jis yra vergas. Ir tai daroma visais įmanomais būdais. Jus gali sumušti gatvėje, gali sumokėti baudą už netinkamą komentarą kokiame nors “Delfyje” ir t.t. ir t. panašiai. Atsidūręs tokioje situacijoje norom nenorom pagalvoji - kodėl? Kodėl prieš mane pavartojama prievarta? Ogi dėl labai parastos priežasties - kad jums būtų įrodyta, kad nuo kažko priklausai. Pavyzdžiui, Kinijoje yra uždrausta bijoti mirties. Taip, būtent uždrausta, vadinasi, nepaklusniems ir tam tikros sankcijos yra taikomos. Jėzus už mane mirė tam, kad aš nebijočiau nei mirties, nei gyvenimo. Nes gyventi dėl Jo yra netgi sunkiau, negu mirti dėl Jo, dėl tiesos. Kaip yra parašyta - kovok iki mirties už Tiesą, o po mirties Dievas tęs tavo nepabaigtą kovą. Ir aš turiu tokią nuojautą, kad ta kova bus daug vaisingesnė, negu mano varganos pastangos.

Žmogaus Atpirkėjas Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos centras. Į jį krypsta ir mano mintys, ir mano širdis šį reikšmingą istorijos momentą, kurį išgyvena Bažnyčia ir visa didžioji šių laikų žmonijos šeima. Dievas savo slaptingu sprendimu po mano mylimojo Pirmtako Jono Pauliaus I pavedė man visuotinę tarnystę šv. Petro soste Romoje, o tos tarnystės laikas jau visiškai priartėjo prie dutūkstantųjų metų. Dabar dar sunku pasakyti, ką tieji metai parodys žmonijos istorijos laikrodyje, kokie jie bus atskiroms tautoms, šalims ir kontinentams, nors kai ką tikrai galime jau dabar numatyti. Dievo tautai - Bažnyčiai, kuri, nors ir netolygiai, bet vis dėlto išplitusi visoje žemėje iki pat pakraščių, - tai bus didelio jubiliejaus metai. Artėjame prie datos, kuri, priimant visas chronologinio tikslumo reikalaujamas pataisas, primins mums ir ypatingu būdu atnaujins supratimą tos pagrindinės tikėjimo tiesos, kurią išreiškė šv. Jonas savo evangelijos pradžioje: “Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų” [1], ir “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” [2].
Taigi esame tarsi naujojo Advento laikotarpyje - laukimo laikotarpyje. “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų” [3], per Sūnų Žodį, kuris tapo žmogumi ir gimė iš Mergelės. Tame išganomajame veiksme žmogaus istorija Dievo meilės plane pasiekė savo zenitą. Dievas įėjo į tą istoriją, tapo - kaip žmogus - tos istorijos subjektu: vienas iš milijardų, bet kartu ir Vienintelis! Savo įsikūnijimu jis suformavo tokią žmogiškos būties pilnatvę, kokią buvo numatęs suteikti žmogui nuo amžių pradžios. Suformavo taip definityviai, galutinai, kaip tik jis vienas gali pagal savo amžinąją meilę ir gailestingumą, visa savo dieviška laisve, o kartu ir tuo dosnumu, kuris mums leidžia, nepaisant gimtosios nuodėmės ir visų žmonijos nuodėmių, nepaisant žmogiškųjų proto, valios ir širdies klaidžiojimų, su nuostaba kartoti šiuos žodžius: “Laiminga ta kaltė, kuri mums davė tokį galingą Atpirkėją” [4].